Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais
Gintautas Trimakas
XX a. 8–9 dešimtmetyje fotomenininkas konceptualistas Gintautas Trimakas susidomėjęs fotografavo uždaras erdves ir naudotus daiktus. Visuose būstuose, kuriuose trumpiau ar ilgiau svečiavosi G. Trimakas, autorius dėmesį fokusuodavo į pavienes buitinės aplinkos detales. Dėl šviesos ir šešėlių žaismo, slėpimo ir transparencijos derinimo paprasti kasdieniai dalykai G. Trimako fotografijose tampa paslaptingais, dvasingais objektais, kompozicijos spinduliuoja ramybe.
Lietuvos fotografijos istorijoje Gintauto Trimako kūryba išsiskiria meditatyvių būsenų atskleidimu ir konceptualumu. Trimakas taip pat yra vienas iš menininkų, kurie labai daug eksperimentuoja su fotografijos technikomis ir nuodugniai jas išmano.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Serijoje „Torsas – kūno dalis“ (1995–1996) G. Trimakas fotografavo pažįstamas moteris, išsaugodamas atvaizdų anonimiškumą. Veidų nesimato, bet apranga nusako moters būdą, amžių, pomėgius ir polinkį į vienus ar kitus įpročius. Be to, tai yra ir tam tikro laiko gatvės aprangos ir gyvenimo stiliaus tokiame mieste kaip Vilnius kronika bei persifliažas (pasišaipymas) „didžiosios mados“ fotografijos atžvilgiu. Tačiau paralelės su mados fotografija čia tik paviršutiniškos, nes net ir be veidų šie modeliai atrodo turintys ryškius charakterius.
Nuotraukų autoriai: Rytis Šeškaitis ir Tautvydas Stukas
G. Trimakas šią moterų torsų fotografijų seriją eksponavo dviem būdais: mieste – kaip plakatus ant skelbimų stulpų ir parodų salėse – kaip vartyti skirtą kolekciją. Ją galėjai pamatyti bei paliesti ir MO parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Beje, iškart po parodos šis kūrinys papildė MO kolekciją!
„Gyvenimo credo – iš minimumo maksimumą padaryti. Ir, didžiąja dalimi, daug metų buvo toks šūkis: Kova su atpažinimo džiaugsmu“, – savo kūrybos principus dėsto G. Trimakas.
Kviečiame žiūrėti video, kuriame menininkas pasakoja apie kūrybą ir rodo savo fotografijas.
Raimundas Sližys
Lietuvos dailės pasaulyje yra ir Raimundų, ir Raimondų, bet Raimis – vienintelis. Subtilaus humoro meistras, aktorius be diplomo, puikus kulinaras, įdomus pašnekovas, šaukštų drožėjas, aistringas buriuotojas, jachta, pavadinta „Dailė“, išraižęs Atlantą.
Vis dėlto Raimundą Sližį žinome pirmiausia kaip tapytoją, nors turėdamas daugybę talentų jis būtų galėjęs tapti ir aktoriumi. R. Sližys mėgo kurti personažus ne tik ant drobės – vaidino spektakliuose ir filmuose, juos įkūnydavo bičiulių menininkų fotografijose.
R. Sližio tapyba priešinasi meno autonomijai. Jai reikalinga publika, o publikai reikalinga ji. Sližys su savo žiūrovais juokauja, barasi, šaiposi iš jų ir su jais koketuoja. Šie piktinasi ir žavisi. Abejingų nebūna. Tai tapyba, kuri moka užkalbinti, papasakoti ir išprovokuoti.
„Kirmėlizmo“ puoselėtojas
Raimundas Sližys priklausė naujajai XX a. 9-ojo dešimtmečio tapytojų kartai, lietuvių dailės paletę išplėtusiai humoro, ironijos ir satyros spalvomis. Drauge su Mindaugu Skudučiu, Romanu Vilkausku, Henriku Natalevičiumi ir Broniumi Gražiu buvo neformalios grupės „Penki“ narys. Fantasmagorinę, juodojo humoro ir šiurpo nestokojančią penketo tapybą kritikai praminė „kirmėlizmu“ – dėl menininkų žavėjimosi menkais gyviais ir smulkiafigūrėmis masinėmis scenomis. Toks susmulkėjimas buvo jų atsakas į socrealizmo didybę. Penketo kūriniai sukeldavo audringas diskusijas, jų idėjos likdavo ne visada suprastos, bet visada plačiai apkalbėtos.
Daugiau apie šį penketą ir jų „kirmėlizmą“ ieškok Kultūros istorijos puslapiuose, skyrelyje „Plačiai užmerktos akys (penketas)“:
Viktorinoje naudoti kūriniai
Savo kūryboje R. Sližys dažnai deformuodavo herojų veidus ir kūnus. Nors sakoma, kad šitaip menininkas kritikuoja miesčioniškumą, bet gal iš tiesų jis tiesiog „leidžia“ personažams būti tokiems, kokie jie yra? Nenudailintiems. Tapytojo (auto)portretuose matome personažus, tarsi pasiruošusius spektakliui. Kaip ir teatre, čia neaišku, kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija. Autoriaus paveikslai skatina žiūrovus kurti jiems istorijas.
Iš ekspresionizmo R. Sližys perėmė bene svarbiausią bruožą – šaržą, karikatūrišką žmogaus figūros santrumpą. Pavyzdžiui, pobūvių ar XIX a. drabužiais pasidabinusių didžiagalvių būtybių flirto scenos atrodo it kokio vieno belle époque romano iliustracijos.
Raimundas Sližys
Trys figūros, 1982
Drobė, aliejus, 130 x 100 cm
MO muziejaus kolekcija
Dažnas R. Sližio paveikslų personažas – iš savęs besišaipantis autorius. Štai šiame autoportrete R. Sližys (at)vaizduoja save su suknele, auskarais, makiažu, netgi moteriškomis pėdkelnėmis!
Raimundas Sližys
Autoportretas su suknele, 1997
Drobė, aliejus, 92 x 73,5 cm
MO muziejaus kolekcija
Ramūnas Danisevičius
Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų, daugybės „Auksinių kadrų“ laureato Ramūno Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku: tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati fotografija ir jos autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis fotografo požiūrį į pasaulį. R. Danisevičiaus kūryba visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Kasdienę aplinką ir įprastus įvykius fotografas parodo kaip įdomius, pateikdamas juos ryškiu autoriniu braižu.
Sužinoti daugiau įdomių faktų bei pamatyti R. Danisevičiaus fotografijų gali ir MO muziejaus sukurtoje paMOkoje tarp kitų dviejų išskirtinių MO kolekcijos autorių. Ją rasi čia:
Viktorinoje naudoti kūriniai
R. Danisevičius pastebi ir fotografijose užfiksuoja tik akimirksnį trunkančias situacijas, kurios patraukia dėmesį formaliais sutapimais ir padeda kurti išraiškingą fotografijos estetiką. Taip ir šiuose, viktorinoje naudotuose, kūriniuose!
Ramūnas Danisevičius
Tango, 2001
39,2 x 32,4 cm
MO muziejaus kolekcija
Ramūnas Danisevičius
Rinktinė, 2006
34,4 x 32,4 cm
MO muziejaus kolekcija
Dovilė Dagienė (DoDa)
Dovilė Dagienė (DoDa) – fotomenininkė ir fotografijos teoretikė, 2015 metais pelniusi antrą vietą pasauliniame fotografijos konkurse „Sony World Photography Awards“ profesionalų „Gyvenimo būdo“ kategorijoje. Fotomenininko Gintauto Trimako (to paties, apie kurį skaitei puslapio pradžioje) mokinė minimalistinėmis priemonės kuria iškalbingus fotopasakojimus – ar tai būtų nebylių objektų, kosminių kūnų, ar augalų nuotraukos – vaizduojamuose objektuose menininkė užkoduoja bendražmogiškas temas.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Viktorinos klausime panaudojome būtent Jono Meko sportbačių fotografiją. Ją D. Dagienė užfiksavo prieš 15 metų viešėdama Niujorke. Autorė pasakoja, kad iš pradžių avangardinio kino kūrėjas į sumanymą žiūrėjo įtariai, tačiau vėliau vis dėlto maloniai sutiko fotosesijai paskolinti savo mėgstamus sportbačius.
Dovilė Dagienė
Jonas Mekas. Iš serijos „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“, 2005
Popierius, sidabro želatinos atspaudas, 100 × 70 cm
MO muziejaus kolekcija
„Lietuvos kultūros veikėjų portretai“
Vis dėlto Dovilės fotografijų serijoje „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“ (2005) yra ir viktorinos atsakymų variantuose paminėtų Gintauto Trimako bei Nomedos Urbonienės, ir kitų žymių Lietuvos kultūros atstovų batai! Dalį jų pristatėme MO muziejaus hole 2020 metais. Jeigu smalsu, įvairiausių batų fotografijų – nuo aulinių, sportbačių iki šlepečių – gali pamatyti MO kolekcijoje. Visas jas (ir dar daugiau šios autorės kūrinių) rasi čia:
Kviečiame klausytis pokalbio su Dovile!
Jame menininkė atskleidžia, kaip tam tikrus jos fotografijų pasirinkimus padiktuoja aplinkybės, įvairios smulkmenos ir netgi – virpėjimai. Čia taip pat išgirsite, kaip ji kūrė fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“.
Daugiau apie autorę ir jos kūrybą skaityk MO tinklaraštyje:
Dainius Liškevičius
Dainius Liškevičius – vienas aktyviausių „lūžio kartos“ menininkų. Jau pačioje kūrybos pradžioje D. Liškevičius išsiskyrė socialiniu angažuotumu, visuomenės, socialinės realybės kritika. Provokuodamas publiką, pasirenka kraštutines priemones. Žaismingai kritikuojantis visuomenės ir kultūros ydas D. Liškevičius už savo kūrinius apdovanotas ne kartą, o jo instaliacija „Muziejus“ (2012) 2015 metais atstovavo Lietuvą 56-oje tarptautinėje Venecijos bienalėje.
Pats autorius šio kūrinio atsiradimą komentuoja taip: „Projekto užuomazgos kilo prisiminus Umberto Eco knygą „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, kur pasakojama apie žmogų, kuris katastrofoje praranda atmintį ir paskiau bando ją rekonstruoti pasitelkdamas daiktus iš praeities. Tai susisiejo su asmenine patirtimi: mano pragyventas laikotarpis pasidalija į dvi dalis, – pusė yra likę sovietinėje eroje ir pusė – jau laisvoje Lietuvoje. Projektas yra ir kaip duoklė tai patirčiai, ir jungtis su mūsų dienomis, – jis kaip daugiasluoksnis pyragas, kur kiekviename sluoksnyje, priklausomai nuo žiūrovo, galima susirasti kažką sau, kas įdomiausia.“
Daugiau apie autorių ir projektą „Muziejus“ rasi čia:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Video kūrinys „Mada. Gyvenimo būdo žurnalas: vaizdų kronika III“ (2010) yra trečioji D. Liškevičiaus instaliacijos „Muziejus“ dalis.
Jei įdomu, štai I ir II jo dalys. Pirmojoje surinktais vaizdais, fotografijomis, karikatūromis pasakojama apie architektūrą, antrojoje – apie interjerą ir taikomąją dailę:
Sąžiningas provokatorius
D. Liškevičiaus kūrinių galėjai pamatyti MO parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Vienas jų – videoperformansas „Kliaksas/Restartas“ (2000), provokuojantis ir keliantis ne vieną klausimą: kas yra tikras lietuvis? Ar rasė apibrėžia tautą? Kiek tautai yra svarbūs tautiniai simboliai?
Kitas parodoje eksponuotas kūrinys – „Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas“ (1996). Tai besisukanti sintetinės žalios spalvos Kristaus skulptūra. Visuomenės ir kultūros kritika nuolat užsiimantis menininkas šia drąsia ir ironiška instaliacija norėjo perspėti, kad tikėjimo laisvę atgavusioje Lietuvoje religija tampa preke. Iš šviečiančių lempučių, ryškių trikdančių spalvų ir judančių objektų sukurti instaliacijos vaizdai kuria pramogą, svarbesnę už krikščionybės tiesas ir vertybes.
Be to, abu šiuos kūrinius gali pamatyti ir parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ kontekste, virtualiame ture:
Kviečiame į videosusitikimą su D. Liškevičiumi!
Menininką kalbina Tomas Vaiseta „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ MOratono metu.
Jonas Mekas
Lietuvių išeivis Jonas Mekas (1922–2019) paliko neišdildomą pėdsaką Niujorko kultūriniame gyvenime ir nepriklausomo kino istorijoje. Platus menininko veiklos laukas apėmė dokumentinių ir vaidybinių filmų kūrimą, kino žurnalų leidybą ir kino kritiką, nepriklausomo kino kūrėjus suvienijusio Antologijos filmų archyvo (Anthology Film Archives) įsteigimą ir veiklos koordinavimą. Be to, Mekas visą gyvenimą nenustojo rašyti – kurti eiles ir prozą.
Nors Mekas geriausiai žinomas kaip avangardinio kino kūrėjas ir poetas, tačiau taip pat surengė ne vieną dešimtį vizualiojo meno parodų. Pirmą kartą kadrus iš savo filmų, atspaustus šilkografijos technika, eksponavo 1983 metais parodoje Haros muziejuje Tokijuje, Japonijoje. Mekas nekurdavo naujų koliažų iš pasirinktų kadrų – palikdavo jų seką tokią, kokia ji buvo sukurta montuojant filmą. Norėdamas paryškinti šių kadrų skirtumą nuo fotografijų, palikdavo vaizdą rėminančias garso takelio žymes.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Kadrai Jonui Mekui buvo dar viena proga sukaupti atminties archyvą, kuriame išliktų jam brangių žmonių, įsimintinų įvykių vaizdai. Daugiausia dėmesio skirta draugų, artimųjų susitikimuose tvyrančiam akimirkos žavesiui įamžinti. Beveik visiems kadrams būdinga išskirtinai šviesi nuotaika. Savo draugus Mekas fiksavo švenčiančius, iškylaujančius, žaidžiančius, muzikuojančius.
O šioje J. Meko fotografijoje Jackie Kennedy Onasis ir Caroline Kennedy matuojasi kiniškas skrybėles kinų kvartale Niujorke XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
Jonas Mekas
Jackie Kennedy Onasis ir Caroline Kennedy matuojasi kiniškas skrybėles kinų kvartale, Niujorkas, 1972
Chromogeninis atspaudas, 50 x 50 cm
MO muziejaus kolekcija
Tokių Jono Meko fotografijų gali pamatyti ir daugiau. Jas rasi MO kolekcijoje:
Šiame video įraše Jonas Mekas pasirašo atspaustus savo filmų kadrus, eksponuotus MO muziejuje. Kviečiame žiūrėti ir išgirsti menininko pasakojimą!
Platesnį parodos „Mekas mirksi geriau“ kontekstą padės suprasti ir MO video grojaraštis:
O jei norėtumei pamatyti ar prisiminti MO parodą „Mekas mirksi geriau“, keliauk čia:
Augustas Bidlauskas
Augustas Bidlauskas – menininkas, atkakliai atstovaujantis šiuo metu vis labiau kvestionuojamai estampo sričiai. Grafikos studijos dabar vis dažniau tampa pretekstu jos (grafikos) atsisakyti arba paversti starto aikštele, nuo kurios atsiveria neaprėpiami toliai, reikia tik įsibėgėti ir skrieti į kitas medijas. Bet toks kelias – ne A. Bidlauskui. Jis, būdamas ištikimas grafikai, kuria sudėtinga, įnoringa, nepaklusnia ir daug darbo reikalaujančia mecotintos technika. Mecotinta – technika, kuri daugybe pustonių, subtiliu šviesos ir šešėlių žaismu leidžia išgauti beveik realistinį, fotografinį atvaizdą. Gali būti, kad kaip tik tai ir yra patrauklu fotografo išsilavinimą turinčiam autoriui.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Žmogus – pagrindinis Augusto Bidlausko kūrybos personažas. Neretai vienas herojus gali įkūnyti net keletą vaidmenų.
O šiame autoriaus kūrinyje Napoleoną galėjai atpažinti iš geriausiai žinomų jo aprangos detalių – dvikampės skrybėlės ir puošnaus prailginto, susegamo švarko.
Augustas Bidlauskas
Napoleonas ir Temidė, 2012
Mecotinta, ofortas, popierius, 99,6 x 69,8 cm
MO muziejaus kolekcija
Vaclovas Straukas
Visa fotomenininko Vaclovo Strauko kūryba skirta pamario kraštui. XX a. 7-ajame dešimtmetyje tiek leidinių redaktoriai, tiek parodų organizatoriai laukė optimistinių tikrovės atspindžių. V. Strauko fotografijos iš ciklų „Pamario motyvai“, „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“, „Paskutinis skambutis“ šiuos lūkesčius puikiai pateisino.
Akivaizdu, kad menininkas tikrovės niekada neidealizavo dirbtinai. Visoje jo kūryboje organiškai atsiskleidžia lyrinė pasaulėjauta. Jis, kaip ir jaunesni amžininkai: Romualdas Rakauskas, Marius Baranauskas, Antanas Miežanskas, Julius Vaicekauskas, savo fotografijose dėmesį sutelkia į jaunų, brandžių ir senų žmonių išgyvenamus mažus džiaugsmus. Į gamtos peizažus – kitą svarbią savo kūrybos temą – V. Straukas taip pat žvelgia romantiko akimis.
Viktorinoje naudoti kūriniai
Vaclovas Straukas fotografijų seriją „Paskutinis skambutis“ kūrė ir pildė daugiau nei dešimtmetį. MO kolekcijoje galima atrasti nuotraukų nuo XX a. 8-ojo iki 9-ojo dešimtmečio vidurio. Nors to laikmečio (mokyklinės) mados Lietuvoje stipriai nesikeitė, viktorinoje naudotos fotografijos darytos 1978–1979 metais.
Vaclovas Straukas
Paskutinis skambutis, 1978
50 x 60 cm
MO muziejaus kolekcija
Vaclovas Straukas
Paskutinis skambutis, 1979
47 x 57,5 cm
MO muziejaus kolekcija
Daugiau šio ciklo fotografijų ir nostalgiškų mokyklinių uniformų gali pamatyti MO kolekcijoje:
Paminos suknelė MO parodoje „Iš tos operos“
Į „Vilnius City opera“ spektaklio „Užburtoji fleita“ (2007) kostiumus buvo investuota labai daug, juos kūrė Juozas Statkevičius. Kadangi operos veiksmas vyksta faraonų laikų Egipte, kostiumų detalių reikėjo ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose Londono indų, afrikiečių parduotuvėse, turguose. Chorui buvo pasiūti net 42 kostiumai, kurių kiekvienas – unikalus, skirtingas!
Teatro kostiumų dailininkas J. Statkevičius operai „Užburtoji fleita“ sukūrė ir šią įspūdingą suknelę. Jai panaudota net 3500 sagų! Ši suknelė priklausė pagrindinei operos veikėjai Paminai, kurios vaidmenį atliko operos solistės Asmik Grigorian, Lauryna Bendžiukaitė, Joana Gedmintaitė.
Šią ypatingą suknelę galėjai pamatyti mažojoje MO parodoje „Iš tos operos“.
Kviečiame prisiminti. Paroda „Iš tos operos“
Pokalbiai ir susitikimai su parodos kūrėjais, operos solistais ir VCO komanda. Specialūs įrašai iš parodos pristatymo ir MO renginių ciklo „Menas būti“:
Be to, esame sukūrę ir atskirą viktoriną parodai „Iš tos operos“ įsiminti–prisiminti. Tad kviečiame sužaisti ir ją:
Issey Miyake kostiumas Lietuvos olimpiečiams
1992-aisiais Barselonoje surengtos vasaros Olimpinės žaidynės Lietuvos sportininkams tapo puikia galimybe atlikti savosios valstybės ambasadorių vaidmenį. Į Barseloną atvykę 47 olimpiečiai iš Lietuvos buvo apsirengę paradine apranga, sukurta japonų dizainerio Issey Miyake. Pirmą kartą su savo šalies vėliava dalyvaujančiai Lietuvai kostiumus šiam dizaineriui sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Erdvardas Domanskis. Issey Miyake ne tik priėmė pasiūlymą, bet ir sukūrė kostiumus visiškai nemokamai!
Vieną jų galėjai pamatyti MO parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.
Nuotraukų autoriai: Norbert Tukaj, Tautvydas Stukas, Rytis Šeškaitis
Grego Speirso marškinėliai „Slam Dunking Skeleton“
Specialiai Barselonos vasaros Olimpinėms žaidynėms buvo pagamintas ir dar vienas rūbas, iki šiol mielai nešiojamas krepšinio aistruolių. Tai batikos technika nudažyti marškinėliai su į krepšį dedančiu skeletu – „Slam Dunking Skeleton“. Beje, marškinėliai nudažyti batikos technika rankomis, kuri garantuoja, kad kiekvieni marškinėliai yra šiek tiek skirtingi ir unikalūs. Šiuos marškinėlius Lietuvos krepšinio rinktinei sukūrė Niujorke gyvenantis menininkas Gregas Speirsas.
Jie taip pat buvo eksponuojami parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“!
90-ųjų tipažai Lietuvoje
Viktorinoje užduotame klausime galėjai pamatyti du XX a. 10-ojo dešimtmečio įvaizdžio tipažus Lietuvoje – naująjį verslininką, dar vadinamą nuvorišu (arba verslininku–mafijozu) ir fyfą. Tai – MO parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ instaliacijos „Tipažai“ dalis.
Vis dėlto tiek parodoje, tiek to laikmečio Lietuvoje jų buvo ir daugiau, pavyzdžiui: marozas, vadybininkė/ administratorė, reiveris, modelka ir modistė, „megzta beretė“, turginis, pareigūnas (nors vis tiek visi vadino mentais) ir kt.
Ar pavyktų atpažinti, kuris yra kuris?
Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“
Kviečiame prisiminti parodą, atsiduriant jos MOratone, pokalbiuose su parodos kuratoriais, menininkais bei kultūros atstovais, prisimenančiais pirmąjį mūsų laisvės dešimtmetį. Visa tai – MO video grojaraštyje:
Taip pat gali apsilankyti parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ virtualiai:
